January 2014
Iš kovo 3 d. Rygoje vykusio VI-ojo atviro Latvijos ušu čempionato lietuviai parsivežė net penkias pirmąsias vietas. Jie jėgas išmėgino tradicinių ušu stilių kategorijoje. Tarptautinėse varžybose dalyvavo iš viso 80 ušu mėgėjų iš Latvijos, Lietuvos, Estijos, Vokietijos ir Rusijos. Suaugusių moterų grupėje Lietuvos atstovės pasidalino dvi pirmas vietas. Aukso medalį iškovojo Raminta Vėžytė, sidabro – Vaiva Žostautė. Suaugusių vyrų grupėje taip pat pirmas dvi vietas iškovojo mūsų šalies atstovai. Pirmos vietaos laimėtojas – Laurynas Kublickas, antros – Egidijus Kanaporius. Toje pačioje grupėje Daumantas Besakirskas užėmė ketvirtą vietą. Suaugusių vyrų tradicinių ginklų kategorijoje absoliučiu laimėtoju tapo Arūnas Baliukonis. Jaunuolių grupėje Dominykas Baliukonis užėmė penktą vietą. Pasak čempionato organizatoriaus – Latvijos ušu tungbei asociacijos vadovo Vitalijaus Viseckio, sprendžiant iš Lietuvos komandos pasirodymo, sportininkų laukia pripažinimas ir kitose varžybose. Žiūrovai ir teisėjai stebėjosi, kad vos prieš metus įkurtos Lietuvos tradicinio ušu asociacijos deleguota komanda, kuriai šis čempionatas buvo pirmasis, pasirodė taip puikiai ir nušluostė nosis labiau patyrusiems varžovams iš kaimyninių šalių. Ušu (kin. „wushu“) – bendrinis terminas, skirtas apibūdinti visiems kinų kovos menams. Šiuolaikinis (sportinis) ušu visiškai skiriasi nuo senojo – tradicinio, todėl varžybų metu šių dviejų pakraipų atstovai varžosi skirtingose kategorijose. 2012-03-05 http://sportas.delfi.lt/
„Atradęs Taiči, atradau ne tik sveikatą, bet ir savo pašaukimą. Nieko nėra geriau už darbu virtusį pomėgį. Tai, ką darau, tai, kad galiu padėti kitiems žmonėms atgauti sveikatą, kūno ir dvasios harmoniją, dabar mano gyvenimui suteikia prasmę“, – atvirauja Taiči meistras Egidijus Rožėnas. Sakoma, laimingas žmogus, kuris atranda savo pašaukimą… Savo pašaukimą jaučiau seniai, bet iki jo nuėjau ne iš karto. Norėjau būti fizinio lavinimo mokytoju, bet aplinkinių nuomone, tai – neperspektyvus darbas. Paklausiau jų ir savo „antros svajonės“ – įstojau į Kauno medicinos akademiją. Bet labai greitai supratau, kad mokslas, kuris supranta žmogų ne kaip visumą, o dalimis, ne man. Labiau traukė netradicinė, holistinė medicina. Neradau džiaugsmo ir pradėjęs studijuoti tais laikais bepradedantį populiarėti mokslą – informatiką. Taip gyvenimas mėtė ir vėtė. Ir tik, kai situacija stabilizavosi supratau, kad turiu eiti ten, kur linksta širdis. Jei mes labiau pasikliautume ne protu, materialiniais išskaičiavimais, o nuojauta, širdies balsu, mažiau gyvenime darytume klaidų. Supratau, kad intuicija nurodo teisingiausius sprendimus. O nuo teisingo pasirinkimo iki laimės bei pilnatvės – vienas žingsnis. Kada susidomėjote Rytų kovų menais? Tuo domėjausi nuo mokyklos laikų. Išbandžiau daug įvairių kovos menų. Tame tarpe, šešerius metus praktikavau karatė. Patirtos traumos, didelės fizinės apkrovos ilgainiui atsiliepė sveikatai: atsirado problemų […]
Kai Taiji Quan mokytojo Liu De paklausiau, ko tikisi jo mokiniai ir ką jie atranda, jis nusišypsojo ir pasiūlė ateiti į treniruotę ir pačiai žmonių pasiklausti. Taip ir padariau. Išsamiau į mano klausimus atsakė Egidijus Rožėnas, Lietuvos Kūno Kultūros Akademijoje apsigynęs diplominį darbą apie Taiji Quan įtaką žmogaus psichikai. Kodėl susidomėjote Taiji Quan? Dar mokykloje pradėjau domėtis kovos menais. Kadangi esu kilęs iš mažo miestelio, ten, išskyrus vieną kitą boksininką, besidominčių kovos menais nebuvo. Todėl ieškojau literatūros. Labiausiai patiko Kinijos kovos menai. Atvažiavęs į Kauną studijuoti, pirmiausia panorau susirasti rimtą Kinijos kovos menų mokytoją. Tačiau tokio nepavyko surasti, todėl pasirinkau Karatė Kyokušin treniruotes. Šešetą metų intensyviai sportavau, tačiau pradėjus skaudėti keliams, stuburui, treniruotes teko nutraukti. Koją aukščiau pakeli, nugaroje kažkas suskausta ir viskas – treniruotė baigta, nes vos begali pajudėti. Vieną dieną grįžęs iš treniruotės pasilenkiau nusiauti batus ir nebeišsitiesiau. Taigi nusprendžiau, kad su karate treniruotėmis baigta. Krūviai dideli, treneriai neprofesionalūs ir niekam nerūpi tavo sveikata. Tuo sportas ir skiriasi nuo sveikatingumo. Sportui svarbiausia sportiniai rezultatai, o sveiko judesio tikslas palaikyti gerą savijautą, sveikatą, o ne ją gadinti.. Prieš 5 metus radau skelbimėlį, kviečiantį į Taiji Quan treniruotes. Ką tik buvau perskaitęs knygą apie Taiji Quan todėl pamaniau, kad reikia […]
Kinų kovos menai – harmoninga gilaus dvasingumo ir fizinio žmogaus tobulumo sintezė. Nė vienoje kitoje kultūroje neaptiksime tokios kovos meno ir išmintingo įsigilinimo į savo sielos paslaptis darnos. Būtent dėl to nuo seniausių laikų UŠU kovotojai Kinijoje buvo laikomi sektinu pavyzdžiu. Ne veltui kovos meno meistrus lygindavo su veidrodžiu: praeivis žvelgdamas į jį mato tik savo atvaizdą, o paties veidrodžio nepastebi. Tuo pat metu veidrodis objektyviai atspindi viską, kas vyksta aplinkui, nesikeisdamas, amžinai išlikdamas pačiu savimi. Dėl šios priežasties daugelio geriausių Ušu meistrų vardų mes niekuomet ir nesužinosime. Dauguma rytų bei vakarų tyrinėtojų kinų kovos menų istoriją įprastai pradeda pasakoti nuo paleolito laikų. Neginčytina, kad jau tuo metu dabartinės Kinijos teritorijoje gyvenusiems pirmykščiams žmonėms tekdavo kovoti ne tik su laukiniais žvėrimis bet ir vieniems su kitais, tačiau tikrosios Ušu užuomazgos gimė gerokai vėliau. Ušu kildinimas iš priešistorinių laikų toli gražu neatitinka tikrovės. Ankstyvųjų medžiotojų gebėjimai neturi nieko bendro su tuo UŠU, kurį mes žinome šiandien, kuriame harmoningai dera ne tik koviniai, bet ir daugelis kitų aspektų: ritualinių, sveikatingumo, psichoreguliacinių, mistinių ir t.t. Iš pradžių sąvoka Ušu apibrėžė tik karinį parengimą. Anuomet dominavo ginklo valdymo menas, o kovos būdai be ginklo Ciuan Fa (kin.: Quan Fa 拳法) arba kitaip kovos tuščiomis […]
Nuo 2014 m. įsigalios nauja sporto federacijų pripažinimo tvarka. Joje numatyti kriterijai orientuoti į tarptautinių federacijų įtvirtintas nuostatas, gerojo valdymo principus. Pripažinimas suteikia galimybę gauti tvarų valstybės finansavimą. Dokumento projektas buvo derintas su dabar pripažintomis nacionalinėmis sporto federacijomis. Tvarkos įgyvendinimui skirtas pereinamasis laikotarpis – iki 2015 metų. „Atėjo laikas susitvarkyti ir nustatyti šalies sporto prioritetus. Pripažįstamos bus tos sporto šakų federacijos, kurios išplėtotos pasaulyje, kurios garsina Lietuvos vardą. Pripažinimas suteikia galimybę gauti ilgalaikę valstybės paramą, todėl valstybė turi teisę nustatyti tam tikrus kriterijus ir reikalavimus“, – sakė Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis. Atnaujintame Nacionalinių sporto federacijų pripažinimo tvarkos apraše numatomi dvi papildomos naujos kriterijų grupės: pirma, šalyje vienai sporto šakai atstovauja viena federacija, taip, kaip nustato tarptautinės tos sporto šakos federacija (t.y. tuo atveju, kai tarptautinė federacija atstovavimą leidžia sporto šakos disciplinų principu, bus pripažįstamos kelios sporto federacijos, atstovaujančios vienai ar kelioms tos sporto šakos disciplinoms), antra, nacionalinė federacija yra pripažinta tarptautinės federacijos, o ši savo veiklą išplėtojusi pasaulyje (t.y. turi ne mažiau kaip 35 valstybėse iš 3 žemynų veikiančius narius, taip pat per 5 paskutinius metus yra surengusi pasaulio suaugusiųjų čempionatą). Naujuose kriterijuose aiškiai įvardinta, kad Tarptautinė sporto šakos federacija turi būti pripažinusi Pasaulinį antidopingo […]
Gyvuoja daugybė mitų apie kinų kovos menus, ne tik už Kinijos ribų bet ir pačioje Kinijoje. Dažniausiai žmonės linkę tikėti šiais mitais, juos priima kaip neginčijamą tiesą todėl, kad tiesiog nebando jos sužinoti. Šie mitai taip įsitvirtino masinėje sąmonėje, kad bandymas juos paneigti pasitinkamas su dideliu pasipriešinimu: „Ką jūs sakote, juk visi žino, kad buvo visiškai kitaip“. Ir visgi pabandykime pažvelgti, kas iš tikrųjų žinoma. 1 mitas. Ušu tai kinų gimnastika Žodis Ušu (kin.: Wu Shu 武術) apibūdina visus egzistuojančius kinų kovos menus. Tačiau XX a. Kinijos valdžia pasiremdama senaisiais kovos menais nusprendė sukurti modernias sporto šakas. Taip pasaulį išvydo nauja sportinės gimnastikos šaka, kuri oficialiai buvo pavadinta „Ušu judesių kompleksų atlikimo parodomosios varžybos“. Netrukus ši gimnastika buvo pradėta dėstyti mokymo įstaigose ir oficialiai propaguojama visoje šalyje ir užsienyje. Būtent dėl šios priežasties susiformavo nuomonė, kad Ušu neva yra gimnastika. Iš tikrųjų tikras, tradicinis Ušu su sportiniu Ušu beveik neturi nieko bendro, tai du skirtingi reiškiniai, tačiau vadinami tuo pat žodžiu, todėl ir atsirado tokia painiava. 2 mitas. Egzistuoja du skirtingi kovos menai “ Ušu” ir “Kung Fu” Terminas Kung Fu – tai iškreiptas europietiškas kinų kalbos žodžio Gung Fu (kin.: Gong Fu 功夫) tarimas, reiškiantis bet kokią veiklos rūšį […]
Tai Dzi Ciuan (kin.: Tai Ji Quan 太極拳) – vienas UŠU (kin.: Wu Shu 武術) stilių, ko gero, labiausiai atspindintis visą kinų kovos bei sveikatingumo sistemų efektyvumą, sudėtingumą bei filosofiją. Šiandien Tai Dzi Ciuan (dažnai sutrumpintai vadinama tiesiog Tai Dzi) teikiamus privalumus vertina milijonai žmonių visame pasaulyje. Vyksta nuodugnūs šios sistemos moksliniai tyrinėjimai, ir palaipsniui senovinė sistema, kaip ir dauguma UŠU stilių, nusipurto prasimanymų bei neprofesionalių interpretavimų dulkes. Kas gi pagaliau yra Tai Dzi Ciuan? Tai lengviau pajusti, nei nupasakoti žodžiais, nes kinų kovos bei sveikatingumo sistemos analogų europietiškoje kultūroje nėra. Mitą pagimdžiusi realybė Terminas Tai Dzi (kin.: Tai Ji 太極) – „Didžioji viršūnė” pirmą kartą paminėtas trečiajame klasikinės „Permainų knygos” (kin.: Yi Jing 易經, apie IX a. pr. Kr.) priede, kaip kito kinų filosofijos termino Dao (kin.: Dao 道) – „Kelias” sinonimas. Vėliau „Permainų knyga“ itin paplito kinų daosistų tarpe. II – IV a. nemirtingumo piliulės beieškantys kinų daosistų vienuoliai tikėjo, kad jį galima pasiekti dviem būdais: tiesiog pasigaminus „nemirtingumo piliulę” iš įvairių ingredientų arba praktikuojant specialią vidinės energijos Ci (kin.: Qi 氣) kontrolę, valdant jo cirkuliavimą savo kūne. Tai buvo prielaida Tai Dzi Ciuan idėjos užgimimui, todėl dažnai šio stiliaus sukūrimas priskiriamas mitiniams herojams. Vienas tokių herojų – […]