„Atradęs Taiči, atradau ne tik sveikatą, bet ir savo pašaukimą. Nieko nėra geriau už darbu virtusį pomėgį. Tai, ką darau, tai, kad galiu padėti kitiems žmonėms atgauti sveikatą, kūno ir dvasios harmoniją, dabar mano gyvenimui suteikia prasmę“, – atvirauja Taiči meistras Egidijus Rožėnas.
Sakoma, laimingas žmogus, kuris atranda savo pašaukimą…
Savo pašaukimą jaučiau seniai, bet iki jo nuėjau ne iš karto. Norėjau būti fizinio lavinimo mokytoju, bet aplinkinių nuomone, tai – neperspektyvus darbas. Paklausiau jų ir savo „antros svajonės“ – įstojau į Kauno medicinos akademiją. Bet labai greitai supratau, kad mokslas, kuris supranta žmogų ne kaip visumą, o dalimis, ne man. Labiau traukė netradicinė, holistinė medicina. Neradau džiaugsmo ir pradėjęs studijuoti tais laikais bepradedantį populiarėti mokslą – informatiką.
Taip gyvenimas mėtė ir vėtė. Ir tik, kai situacija stabilizavosi supratau, kad turiu eiti ten, kur linksta širdis. Jei mes labiau pasikliautume ne protu, materialiniais išskaičiavimais, o nuojauta, širdies balsu, mažiau gyvenime darytume klaidų. Supratau, kad intuicija nurodo teisingiausius sprendimus. O nuo teisingo pasirinkimo iki laimės bei pilnatvės – vienas žingsnis.
Kada susidomėjote Rytų kovų menais?
Tuo domėjausi nuo mokyklos laikų. Išbandžiau daug įvairių kovos menų. Tame tarpe, šešerius metus praktikavau karatė. Patirtos traumos, didelės fizinės apkrovos ilgainiui atsiliepė sveikatai: atsirado problemų dėl širdies, sąnarių, stuburo. Pamenu, vieną dieną kai susilenkiau, taip ir neišsitiesiau Taip įsigyjau ištikimą gyvemino palydovą – stuburo išvaržą. Tada mano gyvenime pasipylė virtinė atsitiktinumų. O, žinia, atsitiktinumų nebūna. Tuo įsitikinau gerokai vėliau nei man į rankas pakliuvo knyga apie taiči. . Kaip ręžia ausį šis iškraipytas pavadinimas. Teisingai reikėtų vadinti – „taidzi čiuan“ (Taiji Quan). Aš linkęs naudoti ir kitus skatinu vartoti teisingą pavadinimą, tad toliau jį ir minėsiu. Kai atsistoji į savo vėžes, gyvenimo tėkmė savaime nuneša reikiama linkme, tereikia toje tėkmėje akmenis pastebėti ir aplenkti, o ne galva mušti. Dabar jau vienuoliktus metų praktikuoju Taiji Quan.
Tai padėjo jums susigrąžinti sveikatą?
Ir dar daugiau. Ne tik „susiremontavau“ kūną, bet dar ir įgijau pomėgį, kuris netrukus virto malonumą teikiančiu darbu. Pasigilinęs į Taidzi (Taiji) filosofiją, supratau, kad tai – man. Pamenu, susiradau mokytoją kiną, Lietuvoje gyvenantį Taiji Quan meistrą. Pas jį žinių sėmiausi beveik septynerius metus. Paskui tobulinausi kitose šalyse, važiuodavau į seminarus. Neseniai grįžau iš stažuotės Kinijoje. Lietuvos kūno kultūros akademijoje, kurioje įgijau treniravimo sistemų magistro laipsnį, esu atsakingas už Rytų kovos menus, tame tarpe ir už Taiji Quan. Taip pat vedu Taiji Quan užsiėmimus dvasinio ugdymo ir sveikatingumo centruose. Tai tapo mano gyvenimu, bet to kaina buvo nemaža. Žinote, suderinti šeimą su mano veikla nėra taip paprasta. Ilgos stažuotės, seminarai, studijos – visa tai reikalavo laiko, kurį tekdavo nuvogti nuo artimųjų. Tas pusmetis, kurį praleidau Kinijoje, buvo lemtingas mano šeimyniniam gyvenimui. Manau, likimas suteikia išbandymų ne šiaip sau. Tai užgrūdina, kažko išmoko, verčia keistis ir dvasiškai augti.
Ar Kinijoje Taiji Quan vis dar populiarus, nenyksta tradicijos?
Aš kaip ir daugelis žmonių vis dar įsivaizduojame Kiniją civilizacijos ir kultūriniu centru. Tačiau vis labiau ir ten tradicinę kinų mankštą gatvėse keičia linijiniai šokiai, šokami pagal ABBA ar Queen muziką. Kinai tampa pamišę dėl Amerikos, Vakarų, šiuolaikinių technologijų ir perima vis daugiau vakarietiškos kultūros. O tikrosios senosios kinų kultūros galima sutikti vis mažiau. Nors teko sutikti ir labai intelektualių, dvasingų bei nuoširdžių žmonių, tačiau tokių vienetai. Labiausiai mane sukrėtė universiteto, kuriame mokiausi vadovybės elgesys. Kol jai vadovaujant buvo filmuojamas reklaminis universiteto filmas, siekiant pritraukti daugiau užsieniečių studijuoti Kinijoje, su mumis elgėsi labai maloniai, skaniai maitino, vaišino Pekino antimi, vežė prie Didžiosios kinų sienos. Žodžiu, kaip čia gerai iš užsienio atvykusiems studentams, kaip čia skaniai valgome, kaip puoselėjame tradicijas. Vos filmavimo grupei išvažiavus, studijų dekanas su mumis nustojo net sveikintis. Praeidavo lyg būtume tuščia vieta. Trikdė ir kultūros stoka gatvėse. Ten įprasta spjaudytis, mesti šiukšles tiesiog šalikelėje. Pavyzdžiui, Pekino gatvėse šiukšliadėžės atsirado tik prieš Kinijoje vykusias olimpines žaidynes.
Kaip apibūdintumėte, kas yra Taiji Quan, koks jo veikimo principas?
Senovėje Taiji Quan buvo kuriamas kaip kovos meno rūšis su giliu filosofiniu pagrindu, pagrįsta in ir jan energijų pusiausvyra – atsipalaidavimo ir jėgos, lėto judesio ir greito smūgio derinimu. Tik priešybėse atsiskledžia jų savybės – nepajutę kas yra lėta, nesuprasime kas yra greita, nepajutę kas yra apsipalaidavimas, nesugebėsite jo atskirti nuo jėgos. Natūralu, kad kariai turėjo būti ne tik stiprūs, bet ir sveiki. Todėl buvo sukurta kovos rūšis, kuri moko ne tik valdyti ir sukoncentruoti visą energiją į vieną tašką ir taip sukurti, neįtikėtiną jėgą, bet ir jos pasisemti iš aplinkos, kaupti. Taiji Quan neįmanoma išmokti neįvaldžius ciguno (Qi Gong), kuris paprastai tariant yra darbas su energija, jos tėkme.
Taiji Quan veikia trimis lygmenimis: fiziniu, mentaliniu ir dvasiniu. Visi jie sudaro nedalomą visumą. Dvasinė energija pati subtiliausia ir greičiausiai pažeidžiama. Todėl iš pradžių dėl tam tikrų priežasčių (streso, poilsio stokos, neteisingo mąstymo ir kt.) negalavimai atsiranda ne fiziniame, o energinime kūne.
Praktikuojant Taiji Quan galima užbėgti ligai už akių?
Taip, nes praktikuojant Taiji Quan (ir neišvengiamai tame tarpe Qi Gong), nuraminamas protas, pasipildoma gyvybinės energijos, sureguliuojama jos tėkmė. O tai, pagal kinų mediciną, ir yra sveikatos pagrindas. Šios praktikos padeda ne tik išsaugoti sveikatą, bet ir greičiau įveikti ligą susirgus. Akupunktūra irgi aktyvina energijos tekėjimą, šalina energinius „kamščius“, dėl kurių ir sutrinka tam tikrų organų veikla, atsiranda įvairių negalavimų. Tik tai daroma bedant adatas į aktyvius kūne esančius taškus. Reikia daug mokytis, kad išmanytum, kur koks taškas yra, ieškoti specialistų. Taiji Quan irgi padeda sureguliuoti energijos tekėjimą organizme, tik be jokių adatų, be jokių vaistų. Vien sutelkus mintis, nes kur nukreipiamos mūsų mintys, ten teka ir energija. Be to, Taiji Quan ir Qi Gong praktikuojantis žmogus natūraliai auga dvasiškai, plečiasi jo sąmoningumas, aštrėja pojūčiai, intuicija. Jam tampa lengviau priimti teisingus sprendimus, rasti savo kelią. Jis žino metodus, kurie padeda gerai jaustis, atgauti kūno ir dvasios harmoniją.
Pavyzdžiui, jeigu myli save, niekada negersi vaistų nuo skausmo, nes jie tik nuslopina simptomus, nepašalindami priežasties. Tokiais atvejais pakanka susikoncentruoti į „trečią akį“ ir skausmas nurimsta. Tai veikia. Tik, be abejo, reikia įgūdžių, praktikuotis, bet to gali išmokti kiekvienas.
Sakoma, neigiamos mintys gali net susargdinti, o teigiamos padėti pasveikti…
Kaip manote, kodėl žmonės praktikuojantys dvasines praktikas per meditaciją, linkę gyventi atsiskyrę, neturi blogų emocijų, niekam nelinki blogo, niekam nepavydi, nieko nesmerkia. Todėl, kad jie sąmoningai neįsileidžia neigiamos energijos, nes žino, kad kiekviena mintis labai greitai virsta tikrove. Mūsų mintys valdo energiją, o ji kuria materiją. Ne veltui yra posakis, atsargiau svajok, atsargiau mąstyk, nes tai išsipildys. Pats pastebėjau, kad po meditacijos, kai nuramini protą ir tūkstančiai zujančių minčių išnyksta, tereikia susikoncentruoti ties viena ir… viskas ima pildytis. It paleistas užtaisas. Iš pradžių net baisoka būdavo, nes tai – didžiulė atsakomybė. Palinkėsi kam nors, kad ir nesąmoningai, bloga, ir žiūrėk, bėda ištiko. Mintimis galime prisišaukti ir nesėkmes, ir ligą, ypač jeigu labai bijosime susirgti ir kasdien apie tai galvosime. Juk dažnas, ištikus nesėkmei, ima mąstyti ta linkme, kaip viskas blogai, kaip dabar išgyvensiu, pinigų nėra, darbo nėra, koks aš likimo nuskriaustas. Ir taip mintimis koduojame save blogiems įvykiams, kurie pasipila it iš gausybės rago.
Tad ne iš piršto laužtas posakis, kad viena bėda nevaikšto…
Taip. Jeigu sugebėtume net kritinėje situacijoje išlikti ramūs, mąstyti pozityviai, ieškoti būdų, kaip įveikti problemą, o ne verkšlenti ir baimintis, viskas savaime imtų klostytis į gera. Bet gyvenant mieste, kur didelis tempas, daug streso, labai sunku suvaldyti mintis. Todėl reikia dažniau išvažiuoti į gamtą, kur energijos ir ramybės teikia medžiai, kiekvienas augalas, akmuo. Tereikia mokėti pasisemti tos gyvybinės energijos ir niekas neišmuš iš pusiausvyros. O kai yra pusiausvyra, esame laimingi, sėkmingi ir sveiki. Išmokite nuraminti mintis. Manau daugelis esame patyrę tokį jausmą, kai užsiimame kokia nors mėgstama veikla, kuri įtraukia mus visą, tokia, kuri priverčia mus užmiršti net apie valgį ir miegą. Būtent ši būsena ir yra jūsų pirmas žingsnis į laimę. Išmokite ją susikurti net neužsiimant mėgstama veikla ir turėsite galingą ginklą savo likimui kurti.
Žmonės dažnai klausia, kodėl jie nors ir galvoja, mėgina mintimis pritraukti, tarkim, sėkmę, sveikatą, bet nieko iš to gero. Ogi todėl, kad mūsų galvose vienu metu knibžda šimtai minčių ir neretai prieštaraujančių viena kitai. Pozityvią mintį nustelbia negatyvi ir realizuojasi tik tos, kurios nebuvo nustelbtos. Didžiausias priešas čia yra abejonė – vienu metu paleistos dvi priešingos mintys. Jos paprasčiausiai išnyksta nieko nesukurdamos. Juk net Jėzus mums sakė, kad užtenka tikėjimo kaip garstyčios grūdo, kad mes sugebėtume net kalną išjudinti. Girdite proto balsą: „neįmanoma!“ ?
L. Grinkevičienė
