Vos prieš pusantrų metų pradėjęs gilintis į Šaolino kovos menus Laurynas Kublickas kartu su kitais Lietuvos tradicinio ušu asociacijos deleguotais bendraminčiais jau spėjo pelnyti tarptautinį įvertinimą. Kovo pradžioje Rygoje vykusiame VI-ajame atvirame ušu čempionate, kuriame dalyvavo iš viso 80 kinų kovos menų gerbėjų iš Rytų Europos, lietuviai nuskynė penkias prizines vietas, L. Kublickas tapo pirmosios vietos laimėtoju suaugusiųjų vyrų grupėje.
„Malonu matyti savo ėjimą į priekį. Kad galėtum tobulėti ušu, turi tai nuolat praktikuoti ir fiziškai, ir protiškai, turi tuo gyventi“, – pažymi kovos menus neatsiejama savo kasdienybės dalimi pavertęs L. Kublickas.
Dizaino studijai ir mobiliąsias programėles kuriančiai įmonei vadovaujantis jaunuolis teigia pajautęs permainas ir darbuose, ir asmeniniame gyvenime, kai paniro į ušu.
Tačiau dar ieškodamas sau tinkamo užsiėmimo, jis pastebėjo, jog nepaisant to, kad lietuviai mėgsta kovinius sportus ir ypač puikių rezultatų pasiekia karatė, apie kinų kovos menus žino nedaug, o Azijoje nė nebuvę kungfu meistrais prisistatantys mėgėjai neskiria nei sąvokų, nei sportinio ir tradicinio ušu.
Bilietą į Kiniją jau įsigijęs Laurynas per kelionę tikisi ne tik pasisemti žinių, bet ir išlaikyti blaivų požiūrį į mums tolimą ir dažnai paslaptinga atrodančią kultūrą.
– Kokiais sportais ar praktikomis užsiiminėjote iki kol nesusipažinote su ušu?
– Gimiau, augau mažame mieste – Panevėžyje. Ten populiarus „gatvės sportas“, bet man tai buvo per brutalu. Lankiau plaukimą, vaikščiojau į sporto klubą, mėgau komandinius žaidimus. Be to, nuo mažens lankiau tautinius šokius.
Tad sportas visada buvo šalia, tik skirtingais gyvenimo etapais skyrėsi fiziniai krūviai. Tuo metu nežinojau, kuria linkme eiti toliau – galbūt todėl, kad buvau per jaunas, tik moksleivis.
Panevėžyje buvo stiprūs karatė klubai. Išbandžiau ir šį kovos meną, bet neprilipau, kažkas man ten netiko, tarsi kažko trūko. Jutau, kad sportas turėtų motyvuoti iš vidaus.
Ir atvykęs į Vilnių studijuoti iškart pradėjau ieškoti, ką sportuoti. Išbandžiau tailandietišką boksą, bet man pasirodė, kad ten dėmesio skiriama tik išorinei kovos meno pusei.
Be to, šiuolaikinis Tailando boksas ne visai yra tai, ką praktikavo Siamo kovotojai praeityje. Tai nauja moderni sporto šaka, kaip ir, pavyzdžiui, kiniškas Sanda: trūksta daugybės svarbiausių tradicinių kovos meno sudedamųjų elementų – paveldimumo linijos, autentiškumo, galimybės tiesiogiai pažinti tą kultūrą.
Per šias treniruotes gaunamas fizinis krūvis – labai geras, bet man trūko gilumos. Norėjosi, kad kažkas išsamiai išaiškintų, kodėl taip darai, kad sustotum ir pats pagalvotum, kokia ir kodėl turėtų būti smūgio trajektorija, judesio ar veiksmo paskirtis, specifika, kas už to slypi.
Būtent tai ir darome per ušu treniruotes. Be to, būti 1500 metų istoriją skaičiuojančios tradicijos dalimi – didelė garbė ir kartu, be abejo, atsakomybė.
– Gyvenime buvo sunkus metas, tarsi duobė, iš kurios reikėjo kažkaip išlipti. Pusę metų išvis nieko nesportavau. Pradėjau ieškoti praktikos, kuri leistų tobulintis visapusiškai ir įdiegtų daugiau disciplinos. Nusprendžiau pasidomėti, ar galima būtų užsiiminėti kungfu.
Buvau aptikęs dabar jau pakankamai žinomą britą, pietietiško gervės stiliaus ir karatė mokytoją, gyvenantį Vilniuje, Bobą Hanibalą. Mane sudomino, tačiau mūsų pažintis tik ir apsiribojo vienu pokalbiu telefonu.
Mano paieškos užtruko kurį laiką, tačiau baigėsi itin sėkmingai. Aptikau Lietuvos tradicinio ušu asociaciją, kur pagaliau atradau žmones, iš tikrųjų atsidavusius savo veiklai ir aiškiai išmanančius ką daro.
Buvo išsklaidyta daugybė mitų, kuriais aš, kaip ir daugelis entuziastų, dėl informacijos trūkumo tikėjau ir pagaliau pavyko susipažinti su tradicine kinų kovos menų praktika. Pasirodė, kad tokio žodžio kaip „kungfu“ kinų kalboje išvis nėra, o kovos menai kiniškai vadinami „wushu“.
Jau po pirmos treniruotės pajutau, kad būtent to ir ieškojau – kad treniruojantis dirbtų ne tik raumenys, bet ir galva. Žinoma, tam reikia įdėti ir širdies.
– Ką jums konkrečiai teikia treniruotės?
– Pirmiausia tai sveikatos šaltinis. Visai kitaip keliesi ir eini į darbą, turi jėgų. Tos treniruotės stiprina ir fiziškai, ir dvasiškai. Ušu užsiėmimai užpildė viską, ko norėjau – tai ir sportas, ir disciplina, ir darbas protui.
Dabar prieš pradėdamas bet kokį darbą, sugebu susikaupti, mano mintys nesiblaško. Anksčiau to nesugebėdavau – darydavau kelis darbus iš karto, bet nei vieno – visiškai gerai, o tai sujaukia gyvenimą.
Be to, anksčiau nežinojau, kad sunkią dieną stresą galima suvaldyti keliais kvėpavimo pratimais. Tai stabilizuoja, teikia ramybės. Po to atsiranda galimybė mąstyti kitaip. Taip galima sustabdyti ir pykčio proveržį, išvengti konfliktų, užuot pasakius ar padarius kažką neapgalvotai, dėl ko vėliau gailėtumeisi.
– Kalbate taip, tarsi vieną rytą pabudote ir tapote kitu žmogumi. Ušu pakeitė jūsų pasaulėžiūrą, mąstymą?
– Nepasakyčiau, kad tai apvertė mano pasaulėžiūrą. Tiesiog kuo mes užsiimame ir kaip gyvenam, tuo ir esame. Dabar jaučiuosi pilnesnis nei iki tol buvau.
Kai man buvo sunku, buvau praradęs pasitikėjimą savimi, buvo užvaldęs nenoras ką nors daryti. O kai pradėjau užsiiminėti ušu, mano dėmesys nuo problemų ėmė krypti į sportą. Mažiau pradėjau galvoti apie sunkumus, daugiau telkiuosi į treniruotes.
Jos man tapo visišku minčių „restartu“. Tas sportas – ne tik fizinis, bet ir protinis veiksmas. Ušu galima praktikuoti ne vien atliekant judesius ar kovojant. Praktiką galima atlikti kasdien, bendraujant su kitais žmonėmis, sprendžiant įvairias užduotis.
Principai yra universalūs, jie taikomi ne vien treniruotėje ar kovos metu. Pavyzdžiui, Sun Dzu traktatu „Karo menas“, skirtu kinų karvedžiams, šiandien naudojasi daugybė Vakarų pasaulio verslo žmonių.
– Kodėl taip yra, kad tie, kas pradeda užsiiminėti rytietiškomis mankštomis ar kovos menais, tarsi automatiškai pasiduoda kokiai nors Rytų filosofijos krypčiai ar mokyklai?
– Viena vertus, Rytų filosofija iš tiesų mums svetima, nes mūsų vakarietiškoji pasaulėžiūra įtvirtinta ant krikščioniškų pamatų. Tačiau juk ir daugelis šiuolaikinio gyvenimo komponentų nėra gimę tik mūsų aplinkoje, o gali būti atkeliavę iš labai toli.
Ir tai yra puiku, tai praplečia mūsų akiratį, leidžia tobulėti. Rytų filosofija leidžia atsigręžti į save, pasižiūrėti į save iš šalies.
Bet daugelis labai klaidingai mano, kad visi kinų kovos menai yra būtinai susiję su dvasingumu ar religinėmis praktikomis. Tiesa yra ta, kad daugelis ušu mokyklų jokio ryšio su religija neturi, jos labiau remiasi konfucianizmo postulatais, vienaip ar kitaip konfucianistinio šeimos modeliu, kur mokytojas yra laikomas tėvu, o mokiniai – jo šeima.
Kita kategorija yra praeities kinų kariuomenės, apsaugos biurų, asmens sargybinių, karavanų palydovų ir net plėšikų sukurtos kovinės praktikos. Tačiau unikaliausios yra kinų daosistų ir budistų kovinės praktikos, jos išpuoselėtos, sustyguotos, jose yra visi neatsiejami komponentai.
Tačiau tai išimtis, o ne taisyklė. Ne taip, kaip dauguma, vaidybinių filmų paveikti, įsivaizduoja, jog Kinijoje vos ne visi vienuolynai yra kovos menų akademijos. O Šaolinas yra didelė išimtis, vienas iš vos kelių vienuolynų, kuriuose vienuoliai pasirinko kovos meną kaip dvasinę praktiką.
Beje, su šiuolaikiniais „šou vienuoliais“ tai mažai ką turi bendro. Ir man teko tuo įsitikinti, kai pradėjau gilintis, kaip iš tikrųjų atrodo autentiškas Šaolino ušu.
– Tad kuo skiriasi šiuolaikinis – sportinis ir tradicinis Šaolino ušu?
– Didžiausias skirtumas tarp tradicinio ir sportinio ušu pasimatė čempionate. Sportiniame ušu judesys kitoks – labiau primena gimnastiką ar šokį. Jo mokomasi sporto mokyklose, paskui profesionalai dalyvauja varžybose, gali tapti aktoriais, kaskadininkais ar siekti karinės karjeros.
Jaunuoliai svajoja savo meistriškumu aplenkti Chucką Norrisą ir Jetą Lee. Visi pasidavę tai Vakarų madai.
O tradicinio ušu tikslas labiau nukreiptas į vidinį tobulinimąsi, gilinimąsi į save. Tradicinis Šaolino ušu – tai per pusantro tūkstančio metų čanbudistų vienuolių išpuoselėta kovinė praktika. Tai daugiau mokslas ir vienuolių praktikos dalis, o ne šou.
Tradiciniame ušu judesys būna trumpas, taiklus, nėra nereikalingų akrobatinių šuolių ar mostų, čia palikta esmė, išmesta viskas, kas trukdytų pasiekti tikslą. Ne veltui yra senas Šaolino posakis: kumštis smogia ten, kur guli jautis.
Tai reiškia, kad eini tiesiai į tikslą be jokių apylankų. Tokia yra Šaolino filosofija. Tai atsispindi ir kovinių veiksmų kompleksuose – „taolu“.
– O jei jus užpultų gatvėje, apsigintumėte?
– Tam reikia daug praktikos. Bet kiekvienas užsiiminėjantis kokiu nors kovo menu jaučiasi drąsesnis, labiau savimi pasitiki. O tų, kurie jaučiasi drąsesni, tai matosi veide. Pasitikintis savimi žmogus yra pastebimas.
Ir įgyta patirtis atgimsta pačiu netikėčiausiu metu ir pagal paskirtį, o ne tada, kai tik nori pasipuikuoti. Pamenu, pats nustebau, kaip kartą visai netikėtai, net nepagalvojęs ušu žinias pritaikiau praktiškai.
Nuo scenos fotografavau grupę žmonių. Nepastebėjau, kaip pasvirau ant krašto. Jau būčiau tikrai kritęs, bet ant vienos kojos išsilaikiau ir apsisukau 180 laipsnių kampu. Tai mačiusieji net išsižiojo, man ir pačiam buvo keista.
Vadinasi, tie smūgiai ir spyriai, kuriuos nuobodžiai per treniruotes šlifuoji, užsifiksuoja, tos praktinės žinios ilgainiui nusėda, o atgyja ekstremalioje situacijoje. Tada jauti, jog esi pats savo kūno šeimininkas. Užtat manau, kad ir žymi lotyniška patarlė „sveikame kūne – sveika siela“ yra labai teisinga.
– Tačiau jūs dar nebuvote Kinijoje. Ar nebijote paslysti ant savo paties susikurto įsivaizdavimo?
– Kai susiduri su tolima kultūra, viskas atrodo labai paslaptinga. Bet paskui pradedi suprasti, kad jokios paslapties čia nėra – tik nuolatinis didelis darbas. Mes apskritai gyvenime norime, kad viskas įvyktų piršto spragtelėjimu. Bet iš tiesų viskas pasiekiama per dideles pastangas.
Ir treniruotės metu atrodo, kaip viskas paprasta, kai rodo treneris. Bet kai pačiam reikia padaryti, tampa nebe taip lengva. Kai sugebi padaryti taip, kaip iš tikrųjų reikia, tai jau yra menas. Kaip šokis.
Per trenerio Tomo Lapinsko pasakojimus apie Šaolino vienuolyną supratau, kad reikia tarsi pradėti statyti viską iš naujo. Pasirodė, kad iš tiesų nieko ir nežinau. Todėl jau ir susiruošiau į kelionę.
Pastaruoju metu su kinų kultūra pažindinuosi po truputį, skaitydamas ir klausydamas trenerio pasakojimų. Mūsų beveik kiekviena treniruotė baigiasi kelione po Kiniją.
Manau, ten nuvykęs, jau nesunkiai surasiu pagodų mišką Šaolino vienuolyne, Bodhidharmos olą, Antrojo patriarcho šventyklą ar kitus objektus.
Džiaugiuosi, kad į Kiniją vyksime kaip Lietuvos tradicinio ušu asociacijos nariai – ten ir pasitobulinsime, ir mėginsime užmegzti ryšius, atsivežti daugiau patirties. Jos tikrai labai dar trūksta.
Esu įsitikinęs, kad norint pažinti kitą kultūrą, reikia bent dalele prie jos prisiliesti. Tas gyvas prisilietimas – labai svarbus, netgi, sakyčiau, esminis. Tai pagrindinis žinių įsisavinimo kelias.
Svarbu paimti tai, kas perduodama iš kartos į kartą, o ne bandyti išskaityti iš vadovėlių. Ne veltui kinų patarlė sako: gerdamas iš šaltinio, prisimink apie jo ištakas.
– Lietuvoje yra daugybė organizacijų, apsigaubusių „asociacijų“, „federacijų“, „institutų“ pavadinimais, nors toli gražu ne visos jų veikia pagal paskirtį arba tik veiklą imituoja. Kokį išskirtinumą teikia ušu mėgėjų susibūrimas į asociaciją?
– Kine išpopuliarėjus kovos menams su Bruce’u Lee, tradicinis ir šiuolaikinis ušu būna suplakami. O mes ir siekiame atskirti šias kryptis ir parodyti, kas būtent yra tradicinę liniją atitinkantis ušu.
Deja, pas mus vis dar mažoka žmonių, suvokiančių, kas tai, nes vis dėlto norint pažinti šį kovos meną, reikia vykti į Kiniją, pagyventi šalia tikrų mokytojų, o tam juk reikia investuoti ir laiko, ir pinigų.
Norint šią tradiciją puoselėti, grįžus reikia viską pradėti nuo nulio. Juk tai ne vien kinų, bet apskritai visos žmonijos palikimas. Dėl to autentiškas Šaolino kovos menas yra įtrauktas į UNESCO saugomą nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Lietuvos tradicinio ušu asociacija ir yra ta pirma plyta šio sporto populiarinimo ir bendruomenės kūrimo pamatui mūsų šalyje. Siekiame plėtoti žinomumą apie Šaolino kultūrą, autentišką Šaolino mokymą su visais neatsiejamais jo elementais, ne vien kovine išraiška.
– Norite pritraukti kuo daugiau kovos menų gerbėjų?
– Kitais metais norėtume jau su daugiau žmonių dalyvauti tarptautiniuose ušu čempionatuose ir rungtis tradicinio ušu ir Sanda kategorijoje.
Todėl nuo rugsėjo tikimės atrasti didesnes patalpas, kad galėtume sudaryti didesnes galimybes ušu treniruotes lankyti ir moksleiviams, studentams.
O „apšilimui“ vasarą antrus metus rengsiu sporto stovyklą vaikams mano šeimos kaimo turizmo sodyboje Anykščių rajone. Bus iš viso keturios stovyklos skirtingu metu – muzikos, žvejybos, lietuvių liaudies šokių ir, be abejo, ušu.
Pagalvojau, jei dabar nėra galimybės moksleiviams pasiūlyti treniruočių jiems patogesniu laiku, tai vasarą tam – puikus metas. Tuo labiau, kad įsitikinau, jog tarp jaunų žmonių yra nemažai besidominčių kovos menais.
Praeitais metais stovykla prabėgo labai įdomiai – kartu su vaikais pažindinomės su kinų kultūra. Šiais metais tikiuosi iš Kinijos stovyklautojams parvežti gyvesnių įspūdžių, vertingų žinių.
Goda Juocevičiūtė
lrytas.lt
