February 2014
Vu De (kin.: Wu De 武德)– pažodžiui „kovinė moralė“ arba „kovos meno kuriama gerovė“, o išplėstas šio vertimas reikštų „moralinės etinės savybės, formuojamos praktikuojant kovos menus“. Tai ypatingas moralinio – etinio auklėjimo „Sien Sing Vei“ (kin.: Xian Xing Wei 贤行为) kelias kinų kovos menuose Būtent šių savybių ugdymas nuo seno užima vieną svarbiausių vietų daugelyje UŠU mokyklų. Vu De įgavo dar svarbesnį veidmenį tuomet kai buvo baigtas techninio UŠU arsenalo (kin..: Shen Shou 身手) formavimasis XVII-XVIII a. (.t.y. susiformavo visakeriopai išbaigti kovos stiliai) ir kilo dvasinio ir etinio kovos menų komplekso apibendrinimo klausimas. Nuo to laiko moralinių savybių „De“ (kin.: De 悳) formavimas kovinės praktikos metu užėmė svarbiausią vaidmenį, todėl adeptas privalo ne tik mokėti kovoti, bet ir laikytis „garbingo gyvenimo principų“ (kin.: gao shang de sheng huo 高尚的生活). Sakoma, kad be nuodugnių Vu De studijų negalima žengti net pirmųjų žingsnių įvaldant kovos meną. Tai sena filosofija, ypatingos gyvenimo taisyklės, ypatingos ugdymo taisyklės, kurios tradiciškai pradėtos vadinti Vu De – „kovine morale“, o Japonijoje „kario keliu“ Bu Ši Do (kin.: 武士道 Wu Shi Dao). Už to slypi labai gili tradicija, kuri atkeliavo net ne iš kovos menų mokyklų, o iš karių ugdymo mokyklų. Juk meistras mokydamas kovotoją perduodavo jam mirtį […]
Kinų kovos menai – harmoninga gilaus dvasingumo ir fizinio žmogaus tobulumo sintezė. Nė vienoje kitoje kultūroje neaptiksime tokios kovos meno ir išmintingo įsigilinimo į savo sielos paslaptis darnos. Būtent dėl to nuo seniausių laikų UŠU kovotojai Kinijoje buvo laikomi sektinu pavyzdžiu. Ne veltui kovos meno meistrus lygindavo su veidrodžiu: praeivis žvelgdamas į jį mato tik savo atvaizdą, o paties veidrodžio nepastebi. Tuo pat metu veidrodis objektyviai atspindi viską, kas vyksta aplinkui, nesikeisdamas, amžinai išlikdamas pačiu savimi. Dėl šios priežasties daugelio geriausių Ušu meistrų vardų mes niekuomet ir nesužinosime. Dauguma rytų bei vakarų tyrinėtojų kinų kovos menų istoriją įprastai pradeda pasakoti nuo paleolito laikų. Neginčytina, kad jau tuo metu dabartinės Kinijos teritorijoje gyvenusiems pirmykščiams žmonėms tekdavo kovoti ne tik su laukiniais žvėrimis bet ir vieniems su kitais, tačiau tikrosios Ušu užuomazgos gimė gerokai vėliau. Ušu kildinimas iš priešistorinių laikų toli gražu neatitinka tikrovės. Ankstyvųjų medžiotojų gebėjimai neturi nieko bendro su tuo UŠU, kurį mes žinome šiandien, kuriame harmoningai dera ne tik koviniai, bet ir daugelis kitų aspektų: ritualinių, sveikatingumo, psichoreguliacinių, mistinių ir t.t. Iš pradžių sąvoka Ušu apibrėžė tik karinį parengimą. Anuomet dominavo ginklo valdymo menas, o kovos būdai be ginklo Ciuan Fa (kin.: Quan Fa 拳法) arba kitaip kovos tuščiomis […]
Tradiciniu kinų kovos menu ušu nūnai domisi ne tik jauni Rytų sporto rūšių gerbėjai, bet ir žmonės, persiritę per keturiasdešimt. Tikima, jog tai veiksminga profilaktika ligų, o jos po keturiasdešimties ima pulti žmogų, jeigu šis nuolat jaudinasi, mažai juda, persivalgo ir t.t. Televizijos laidose dabar dažnai pasakojama, jog ušu, paskelbtas Kinijoje nacionaliniu sportu, mėgstamas ir darbininkų, ir valstiečių, ir intiligentų, ir moksleivių, ir vaikų. Todėl daugelis klaidingai mano, jog kinų ušu tėra paprasčiausi higieninės gimnastikos kompleksai, kiti ušu laiko karatė kinų variantu. KLR ušu laikomas brangiu kinų liaudies paveldu, pasiekusiu mus iš amžių glūdumos. Su žmona ir sūnumi į Pekiną nuvykę 1988 m. rugpjūčio mėnesį, šiais estetiškais gracingais judesiais ne tik gėrėjomės, bet ir patys jų mokėmės. Mūsų sūnus Janjanas treniravosi ušu Šaonengune – Pekino pionierių rūmuose. Po mėnesio atkaklių treniruočių jis jau dalyvavo Pekino vidurinių mokyklų moksleivių parodomosiose varžybose ir buvo apdovanotas garbės raštu. Stengėmės neatsilikti nuo sūnaus ir mudu su žmona – prieš darbą ligoninėje kasdien 6 val. ryto eidavome treniruotis į taidziciuan mokyklos grupę aikštėle priešais Imperatoriaus rūmų šiaurinius vartus į Gunguną. Džiaugėmės, kad nuo tos aikštės, iki ligoninės, kurioje stažavome, tebuvo 10 minučių kelio. Grupė, prie kurios prisijungėme, buvo labai įvairi ir socialiniu, ir amžiaus atžvilgiu: […]